Odė sūnui

Kaip tūkstantis varpų varpinėje, tuo metu daužėsi mano širdis. Iš pakylėjimo, ar baimės? Tada, kai padėjo Tave ant mano krūtinės supratau, kad mano širdis visada plaks du kart greičiau. Ir net tada, kada laikas sustos, širdis plaks taip stipriai, jog atrodo vandenyne audra prasidėjo. Tos mažos akutės, ta oda ir kvapas. Ta rankytė, kuri lyg bando apkabinti, juk aš visam gyvenimui tapau mama, ta besąlygiška, tyra, be jokio makiažo, pastatyta ant didžiosios scenos, nemokėdama žodžių, bet po akimirkos supratau, jog geram artistui teks improvizuoti. Ir gimus Tau, Tu supranti, kad niekada nebus kitaip. Visą gyvenimą Tu būsi kaip tas aktorius ant scenos per improvizacijos vakarėlį, nes taisyklių nėra, tačiau noras būti geriausiai visada bus stipresnis. Būti nepakartojama, būti MAMA, apie kurią rašo gražiausiose pasakose. Būti Tavo mama.

Visą gyvenimą rašymas buvo mano neatsiejama dalis, rašau, kuomet gera, rašau, kuomet sunku. Arba tada, kuomet esu giliai įmigusi. Daug rašinių yra nugulę giliai stalčiuje, tačiau šie, bus tarsi viešas dienoraštis.

Noriu prisistatyti.. Esu Naurio, mažo, nepaprastai žingeidaus berniuko mama. Ir iš tos meilės jam ir noro suteikti viską kuo geriausią gimė PILNOS RANKYTĖS. Gaminu labai daug testuodama, atrinkdama tik geriausias medžiagas, daug valandų maketuodama ir viskas iš didelės meilės savo vaikui. Iš mano širdies, į jūsų vaikų širdį. Tikiu šiuo projektu, tikiu jo didumu. Esu jau sakiusi, kad man Baltijos jūros per mažai.